pruntas

2 ×pruñtas (nlt.) sm. (2), prùntas (1) 1. javų prikrautas klojimo galas, šalinė, prėslas: Ačiū Dievui, javų prùntas aukščiau balkio Šil. Prùntu krauti pakanka ir moters Krsn. Jonas padavinėjo iš vežimo, o aš visą čėsą buvau an prunto Smn. Lipk an prùnto ir numesk kapą rugių Ūd. Tą pruntùką iškulsim mažu per dieną Pns. 2. [i]tarpas, dalis, baras: Jau du pruntu [tvoros] užtvėriau Paį. Dar vieną pruñtą nugrėbstysiu ir grįšiu namo Užv. Vienas lieptų prùntas nukrito – nebemožna pareit par upę Ps. 3. tam tikra dalis, tarpas, tarpsnis (kelio, tvoros, stogo ir pan.): Tai man blogo kelio pruñtas [paskirta žvyruoti] Km. Tvoros pruñtas vis ant vieną pusę linksta Kp. Jis pruñtais nusiardo [stogą] ir dengia Slm. Viršutinis [stogo] pruñtas geresnis, o apatinis – vienos skylės Rgv. Reikia dadurt lenciūgan keli pruñtai, dabar trumpokas Sv. Viso prėslo kviečiais neužimk, tik sukrauk prie sienos pruntelį, ir užteks Sv.

◊ į prùntą stóti pradėti savo darbą: Nu, pasėdėjom, pašnekėjom, reik jau vėl stót į prùntą Škn. (kieno)

prùntą varýti (išvarýti) atlikti tam tikrą darbą, skirtą darbo dalį: Kas tu par vyras, ka negali savo prùnto išvarýt! Škn. Ana kad i jauna, ale jau mergos prùntą vãro Škn.